Būna, kai
Išsisklaido šešėliai
Ir skausmas miršta
Būna, kai
Žmogus tampa nenugalimas
Ir blogis jam lenkiasi
Bet
Jeigu aš būčiau žinojus, kad vieną dieną
Mintys apie tave mane persekios
Kad reikalingas man – tavo kvėpavimas
Kad nugalėti abejones
Ir įkalinti savo vienatvę.
Būna, kai
Atsiminimai nutrūksta
Išdžiūsta ašaros
Būna, kai
Mėnulis toks šviesus
Ir dvasia atsiskiria
Bet
Aš blaškausi, kaip ugnis
Užgesinta vėjo
Naktimis man sunku užsimerkt
Kad po truputį užsimiršt
Aš bijau, kad liksiu viena.
Man nėra laiko gyventi
Kai aš pametu savo pusiausvyrą
Man nėra laiko gyventi
Mylėk mane, įeik į mane
Sakyk man, žodžius, nuo kurių apsvaigstu
Sakyk man, kad naktis praeis
Tu matai, aš kaip jūra
Atsitraukianti
Nesugebėjusi rasti tavo pėdsakų.
Būna, kai
Mano mintys tokios silpnos
Marmuras be venų
Būna, kai
Jauties svetimas šiam pasauly,
Šešėlis savo šėšėlio
Pasakyk
Koks man reikalingas raktas
Kad sutikt tavo žvaigždę
Man reikalinga tavo ranka
Kad užgniaužti
Savo baimę, kad liksiu viena.
Išvertė: Ramūnas Žygus